Mokėsi statyti namus ir mąstyti kitaip

Saulėtą rugsėjo 1-ąją į žinomos Vilnijos krašto veikėjos Zinos Gineitienės sodybą rinkosi daug jaunų žmonių. Dauguma jų seniai svajoja gyventi kitaip – sveikiau, ramiau, darnoje su gamta ir savimi. Buvę ir dabartiniai Mykolo Riomerio universiteto ekonomikos dėstytojos doc. Z.Gineitienės studentai, kolegos ir draugai buvo pakviesti ne tik klausyti, ką pasakys „Kompetencijų centre“ pranešimus skaitantys prelegentai, bet ir diskutuoti rūpimomis temomis.

Ekologinio ūkio savininkė Z.Gineitienė derina dėstytojo darbą su visuomenine veikla. Prieš kelis dešimtmečius įsigijusi sodybą Melkio kaime, ji ėmė propaguoti ekologinį ūkininkavimą. Jos paraginti šiuo keliu pasuko ir kiti to krašto ūkininkai.

Ne vienam Maišiagalos apylinkių žmogui ji padėjo įregistruoti ekologinės gamybos ūkį. Z.Gineitienė nepavargsta žmones skatinti būti aktyvius, išbandyti ką nors nauja. „Keturis hektarus dovanoju jėzuitų vienuoliams. Kitą savo žemės dalį skiriu Kartų kaitos namams statyti. Šiuose namuose kartu gyventų senjorai ir jaunimas. Jau turiu nedidelį būrelį bendraminčių, kurie palaiko mano idėją ir, būdami garbaus amžiaus, mielai gyventų Kartų kaitos namuose, kuriuose tikrai nebūtų nuobodu“, – sakė bendruomenės lyderė. Didžiausias džiaugsmas jai, kai netoliese įsigiję žemės įsikuria jos studentai. Globotiniams, kurių užaugino ne vieną ir kurie pas ją atvažiuoja su savo vaikais, ji dovanoja žemės sklypus su sąlyga, kad jie ten kursis ir gyvens. Dauguma į renginį atvykusių jaunų šeimų domėjosi, nuo ko pradėti gyvenimą kaime.

Šiais metais dirbamos žemės lauke prie namų Z.Gineitienė augina kanapes. Ūkininkės kompanionas – kanapių auginimo entuziastas Andrius Osadčis. Jis skaitė pranešimą apie tai, kuo ypatingos kanapės, kaip jas auginti, ir atsakė į susirinkusiųjų klausimus. A.Osadčis vadovavo parodomajam sienos iš molio ir kanapių plaušo drėbimui. Šį rudenį jis ketina specialiu mišiniu, kuriame didžiąją dalį sudarys kanapės, apšiltinti savo namo sienas. „Kanapės – unikalus augalas. Pasaulyje jos daug kur auginamos. Gaila, kad Lietuvoje ilgą laiką buvo uždrausta jas sėti. O juk buvo tinkamų šiam kraštui veislių. Seminaro metu raginau žmones pasižvalgyti senų žmonių kiemuose, išsiaiškinti, kokias kanapes jie augina. Gali būti, kad dar yra išsaugojusiųjų lietuviškas kanapes. Prašiau žmonių, kad siųstų sėklas man. Ukrainoje yra institutas, kuris tiria kanapes ir kuria naujas jų veisles. Manau jiems būtų įdomu patyrinėti tokias kanapių sėklas“, – sakė pašnekovas.

Pavaišinti kanapių druska, virtomis bulvėmis, kastiniu, šviežiai spaustu varškės sūriu, vyrai ėmė maišyti molį, kanapių plaušą ir kalkes. Amatų centras dar neįrengtas, bet Z.Gineitenė jau sugalvojo, kad prie jo turi būti priestatas, kuriame bus įrengta pirtis. Tad kodėl šį kartą nepabandžius kitos senovinės namų statybos technologijos? Beje, iš molio ir pjuvenų drėbtos amatų centro sienos jau atlaikė ne vieną vasarą ir žiemą. „Visada sakiau, kad turime naudoti tai, kas yra aplink. Molio yra, kanapių užsiauginame, vanduo tvenkinyje po ranka, šiek tiek kalkių, nuoširdaus darbo, ir siena kyla kaip ant mielių, – linksmai kalbėjo ūkininkė. – Tokį ekologišką namą gali pasistatyti kiekvienas, reikia tik noro ir darbštumo. O mes visada galime pamokyti.“ Kai vyrai baigė drėbti molio sienos su kanapėmis dalį, Z.Gineitienė susirinkusiesiems dar parodė, nuo ko reikia pradėti, kaip ir ką daryti, jei norima pasistatyti namą, kurio sienos būtų iš molio ir pjuvenų.

Z.Gineitienė trokšta, kad sodyboje visada šurmuliuotų žmonės, būtų daroma kas nors įdomaus. „Kompetencijų centras“ – vieta, kurioje visi norintieji gali dalytis patirtimi. Svarbu, kad turėtų ką pasakyti ir būtų geri savo srities specialistai. Pirmą rudens dieną apie unikalią Kuznecovo krosnių mūrijimo būdą susirinkusiesiems pasakojo krosnių mūrijimo meistras Aleksandras Akatjevas. „Kiekvienas svajoja apie tokią krosnį, kurią kūrenant per didžiausius speigus visą parą būtų šilta ir reikėtų kuo mažiau malkų. Daug profesionalių krosnininkų sutinka, kad šiuos reikalavimus labiausiai atitinka Kuznecovo krosnis. Ji pavadinta žinomo išradėjo iš Jekaterinburgo Igorio Kuznecovo, kuris yra 150 krosnių rūšių autoriaus, garbei. Karštos dujos yra lengvesnės ir natūraliu būdu kyla į viršų, o šaltos leidžiasi žemyn. Šis dėsnis panaudotas kuriant Kuznecovo krosnis“, – aiškino pašnekovas. Jose įdiegta laisvo dujų judėjimo sistema. Tokios krosnys vadinamos krosnimis su „kepuraite“ arba nekanalinėmis. Pagrindinis tokių krosnių pranašumas, pasak A.Akatjevo, yra aukštesnis naudingumo koeficientas – iki 93 proc. (plg. šiuolaikinių krosnių naudingumo koeficientas 70–80 proc., o tradicinės rusiškos krosnies – iki 30 proc.). Toks aukštas naudingumo koeficientas pasiekiamas natūraliai pasiskirstant karštų ir šaltų dujų srautams.

 „Karščiausios dujos koncentruojasi krosnyje, o šalčiausios nuvedamos į dūmtraukį. Tuomet viršutinėje „kepuraitės“ dalyje sukuriama temperatūra iki 975 °C, tad sudega tai, kas esant žemesnei temperatūrai nedega ir neišskiria šilumos. Todėl, krosnyse su dūmų apykaita ir krosnyse su „kepuraitėmis“ sudeginus vienodą kuro kiekį, pastarosiose gaunamas didesnis šiluminės energijos kiekis“, – tikino krosnių meistras. Per paskaitą jis rodė brėžinius, aiškino Kuznecovo krosnies veikimo principą. Susirinkusieji domėjosi, ar būtų galima patiems išmokti mūryti tokias krosnis. A.Akatjevas patikino, kad mokytis reikėtų stebint, kaip dirba meistrai. „Šioje sodyboje kaip tik ruošiamės mūryti didelę krosnį. Tad jei atsirastų norinčiųjų, galėtų dirbti kartu ir sužinotų visas paslaptis“, – sakė pašnekovas, o Z.Gineitienė patikino, kad mokiniams pragyvenimas ir maistas jos sodyboje nekainuotų. Mokėti reikėtų tik meistrams už darbą ir žinias.