mūriju krosnis‎ > ‎

krosnys kūrenamos ne tik pas močiutę kaime

Krosnys kūrenamos ne tik pas močiutę kaime
Tomas FEDARAVIČIUS
t.fedaravicius@lzinios.lt2013-09-12 06:00
A.Akatjevas prie savo sumūrytos Kuznecovo tipo duonkepės krosnies. Krosnininkai.lt nuotrauka
Nuo se­no kros­nis šil­dy­da­vo būs­tą, bu­vo nau­do­ja­ma kaip vi­ryk­lė. Net, sa­ko­ma, su­sir­gu­sius vai­kus se­no­liai ant li­žės į pra­vė­su­sią kros­nį pa­šau­da­vo, ti­kė­da­mie­si iš­va­ry­ti li­gą. Šiuo­lai­ki­nės kros­nys pir­miau­sia tam­pa in­ter­je­ro da­li­mi, nors pra­ver­čia ir kaip pa­pil­do­mas ši­lu­mos šal­ti­nis, o gur­ma­nai jo­se ir val­gį ruo­šia.

Po­pu­lia­riau­sios lie­tu­vių na­muo­se yra kros­nys, ku­rių vei­ki­mo pri­nci­pas - ka­na­lų sis­te­ma. Pa­ku­ro­je de­gant mal­koms su­si­da­ran­ti ši­lu­ma ky­la kros­ny­je ir vi­so­je pa­tal­po­je iš­ve­džio­tais ka­na­lais. Kuo jie il­ges­ni, tuo dau­giau ši­lu­mos lie­ka pa­tal­po­je, ne­iš­ke­liau­ja pro ka­mi­ną į lau­ką.

Šil­do grin­dis ir sienas

„Kros­nies kons­truk­ci­ją ga­li­ma su­pro­jek­tuo­ti kuo įvai­riau­sią. Iš Ita­li­jos į Lie­tu­vos dva­rus XVIII-XIX am­žiu­je at­ke­lia­vu­si hi­po­kaus­ti­nė šil­dy­mo sis­te­ma gar­sė­jo tuo, kad ke­lios kros­nys bū­da­vo su­jun­gia­mos į vie­ną bend­rą sis­te­mą, ši­lu­mos ka­na­lai bu­vo iš­raiz­go­mi ne tik dva­ro sie­no­se, bet ir grin­dy­se. To­kį eko­no­miš­ką grin­dų ir sie­nų šil­dy­mą bū­tų ga­li­ma įgy­ven­din­ti ir šiuo­lai­ki­nia­me na­me. Dau­ge­liui klien­tų tai siū­liau, ta­čiau nė vie­nas ne­pa­si­ry­žo. Te­ko se­nuo­se dva­ruo­se to­kias sis­te­mas re­kons­truo­ti“, - pa­sa­ko­jo pa­ne­vė­žie­tis kros­ni­nin­kas Da­rius Juš­ka.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad pa­gal hi­po­kaus­ti­nę sis­te­mą įreng­tos kros­nys iš­kū­ren­tos ši­lu­mą iš­lai­ky­da­vo vi­są sa­vai­tę, o Azi­jos ša­ly­se ši kros­nių tech­no­lo­gi­ja bu­vu­si dar to­bu­les­nė – vi­są par­ą ge­rai kurs­ty­ta kros­nis ši­lu­mą skleis­da­vo iki mė­ne­sio.

Ge­ra kros­nis – ne už dyką

Anot D.Juš­kos, po­pu­lia­riau­sios šiuo me­tu so­dy­bo­se – duo­nke­pės kros­nys. Daž­nai klien­tai no­ri, kad ma­žo­je erd­vė­je tilp­tų vi­si kros­nies ele­men­tai: duo­nke­pė, vi­ryk­lė, ži­di­nys ir šil­do­mo­ji sie­ne­lė. Kar­tais nu­ta­ria­ma prie kros­nies įreng­ti ir šil­do­mą­jį gul­tą - suo­liu­ką. Ta­da meis­trui ne­pa­kan­ka vien tik kons­tra­vi­mo įgū­džius, pri­rei­kia ir vaiz­duo­tės.

„Kiek žmo­nių, tiek ir pa­gei­da­vi­mų, tad kros­ni­nin­ko dar­bas ne tik mū­ri­ji­mas, bet ir kū­ry­ba. Kros­nis daž­niau­siai mū­ri­ja­me iš mo­lio ply­tų. Ga­li­ma ir iš ak­mens, šis ši­lu­mą iš­lai­ko ge­riau nei mo­lis, bet kai­nuo­ja bran­giau. Aps­kri­tai tu­ne­li­nės, ar­ba ka­na­li­nės, kros­nys, ma­no nuo­mo­ne, pa­si­tei­si­na kur kas la­biau nei ki­to­kių kons­truk­ci­jų, nes jų pa­ku­ra di­de­lė, o ši­lu­mą lai­ko ge­rai“, - tei­gė kros­ni­nin­kas. D.Juš­ka įsi­ti­ki­nęs – na­muo­se, kur yra kros­nis, šil­ta ir jau­ku, be­si­kū­re­nan­ti ug­nis ra­mi­na.

Meis­tras pa­ta­ria: jei­gu kros­nis bus nau­do­ja­ma ne tik kaip in­ter­je­ro ele­men­tas, bet ir pa­tal­poms šil­dy­ti ar val­giui ruo­šti, ta­da pra­stos me­džia­gos, ply­tų im­ita­ci­jos ne­tiks - rei­kia sta­ty­ti pa­ti­ki­mą įren­gi­nį.

Kros­ni­nin­kas iš Pa­ne­vė­žio ne­si­kuk­li­na – pro­fe­sio­na­lių duo­nke­pių kros­nių meis­trų Lie­tu­vo­je be­li­kęs vie­nas ki­tas, o dar­bo kiek­vie­nas tu­ri iš anks­to vi­siems me­tams. Tai­gi to­kia kros­nis na­mo šei­mi­nin­kui kai­nuo­ja ne­pi­giai. Me­džia­gos at­sieis 10-15 tūkst. li­tų, an­tra tiek ar net dau­giau kai­nuos pa­ties meis­tro dar­bas. Duo­nke­pę kros­nį pri­klau­so­mai nuo dy­džio daž­niau­siai dvie­se dir­ban­tys meis­trai pa­sta­to per vie­ną dvi sa­vai­tes.

Mal­kos su­de­ga visiškai

Ki­to­kią sis­te­mą, ku­ri pla­čiai pa­pli­tu­si Ru­si­jo­je, su­kū­rė ru­sų in­ži­nie­rius Igo­ris Kuz­ne­co­vas. Pir­mo­sios to­kio ti­po kros­nys per­nai iš­dy­go ir Lie­tu­vo­je. Kuz­ne­co­vo kros­ny­je įkai­tu­sios du­jos ky­la ne ka­na­lais, o pa­kim­ba kros­nies vi­du­je įtai­sy­ta­me ap­vers­tos dė­žės for­mos gaub­te. Sis­te­mos pa­grin­das – lais­vas du­jų ju­dė­ji­mas kros­ny­je. Įkai­tu­sios karš­čiau­sios du­jos pa­kim­ba gaub­te, o vės­da­mos lei­džia­si ir vėl kais­ta pa­ku­ro­je. To­kia sis­te­ma lei­džia ne tik mak­si­ma­liai iš­nau­do­ti ši­lu­mą, jos į lau­ką iš­ke­liau­ja la­bai ma­žai. Kros­nies pa­ku­ro­je pui­kiai su­de­ga ne tik mal­kos, bet ir vi­si suo­džiai.

„Šios kros­nys pui­kiai at­ski­ria ba­las­ti­nes du­jas, ku­rios de­gi­mui ne­rei­ka­lin­gos. De­gant jos nu­lei­džia­mos į že­miau­sią pa­dė­tį ir iš­stu­mia­mos iš de­gi­mo ka­me­ros. At­ėjęs an­tri­nis, iki 500–700 laips­nių įkai­tęs, oras vi­siš­kai su­de­gi­na du­jas, ku­rios ne­su­de­gė pra­džio­je. Per ka­mi­ną iš­ei­na šva­rus ga­ras. Tai­gi de­gi­mas ne tik efek­ty­vus, bet ir eko­lo­giš­kas“, - tei­gė per­nai pir­mą­ją to­kio ti­po kros­nį Lie­tu­vo­je pa­sta­tęs I.Kuz­ne­co­vo mo­ki­nys Alek­sand­ras Akat­je­vas.

A.Akat­je­vas sa­kė su­lau­kian­tis vis di­des­nio su­si­do­mė­ji­mo šia kros­nių sis­te­ma. Nors to­kios kros­nys Ru­si­jo­je pir­miau­sia nau­di­ja­mos šil­dy­mo tiks­lams, jos bū­na di­des­nių ga­ba­ri­tų, o Eu­ro­po­je po­pu­lia­res­nės kom­pak­tiš­kos kros­nys.

„Kuz­ne­co­vo sis­te­ma nė­ra su­dė­tin­ga, ta­čiau meis­trui rei­kia perp­ras­ti ke­le­tą es­mi­nių pri­nci­pų, to­dėl va­žia­vau mo­ky­tis tie­siai pas iš­ra­dė­ją. Dvie­se su po­ri­nin­ku vi­du­ti­nio dy­džio kros­nį pa­sta­to­me per sa­vai­tę. Kai­na la­bai pri­klau­so nuo kros­nies dy­džio, šei­mi­nin­ko pa­gei­da­vi­mų. Ga­li­me ir už 6 tūkst. pa­sta­ty­ti, o ga­li ir 12 tūkst. kai­nuo­ti“, - dar­bą įver­ti­no kros­ni­nin­kas.

Kok­liai šy­la il­giau

Tre­čias spe­ci­fi­nis kros­nių ti­pas, ku­rio ne­ga­li­ma ne­pa­mi­nė­ti, yra kok­li­nės kros­nys. Jos sta­to­mos ne iš ply­tų, bet iš ke­ra­mi­nių kok­lių. Pa­ga­min­ti ko­ky­biš­kus kok­lius už­trun­ka apie po­rą mė­ne­sių. Iš pra­džių jie su­for­muo­ja­mi, pa­skui apie 2 sa­vai­tes džio­vi­na­mi, kad na­tū­ra­liai iš­ga­ruo­tų drėg­mė. Nuo skers­vė­jų ar stai­gios tem­pe­ra­tū­rų kai­tos mo­li­nis pa­vir­šius iš­džiūs­ta per grei­tai ir iš­si­rie­čia. Meis­tras pri­va­lo iš anks­to nu­spė­ti, kaip kok­lis rie­sis, ir iš­lenk­ti į prieš­in­gą pu­sę. Be to, į ma­sę kok­liams ga­min­ti de­da­ma spe­cia­lių prie­mai­šų, nes gry­nas mo­lis per daug plas­tiš­kas, o iš­džiū­vęs - tra­pus. Iš­džiū­vę kok­liai ka­lib­ruo­ja­mi, nu­šli­fuo­ja­mi jų kraš­tai ir pir­mą kar­tą pa­šau­na­mi į kros­nį. At­vė­sę gla­zū­ruo­ja­mi ir de­ga­mi dar kar­tą. Gla­zū­ra pa­den­gia mo­lį kaip plo­nas stik­las - su­tvir­ti­na ir sau­go nuo drėg­mės. Kok­lių gla­zū­ruo­tą pa­vir­šių ne­sun­ku nu­va­ly­ti - nu­brau­kei dul­kes, ir vis­kas.

Ge­rai iš­kū­ren­ta kok­li­nė kros­nis pa­tal­pas šil­do dau­giau kaip 24 val., o jos nau­din­gu­mo koe­fi­cien­tas - net 80 pro­cen­tų. Trū­ku­mas tas, kad kok­liai įšy­la lė­tai, ir ši­lu­ma pa­sklin­da tik po ge­ros va­lan­dos, o kros­nis vi­siš­kai iš­kū­re­na­ma per 1-3 va­lan­das. Be to, kok­li­nė kros­nis ge­rai šil­do tik 1-3 ar­ti­miau­sias pa­tal­pas. Kuo dau­giau pert­va­rų, tuo pra­sčiau na­mai šy­la. Jei­gu jums kros­nis - tik de­ko­ro ele­men­tas, ši­lu­mos už­teks, bet jei­gu so­dy­bo­je gy­ven­si­te per žie­mą, į kros­nį rei­kė­tų įsis­ta­ty­ti spe­cia­lių ke­ti­nį įdėk­lą - kap­su­lę, ku­rio­je grei­tai įši­lęs oras ka­na­lais nu­ke­liau­ja į ki­tas pa­tal­pas.